KADA PRADĖTI MOKYTIS PLAUKTI?
Plaukimas – trečia veikla, kurią žmogus turi išmokti, po to kai išmoksta vaikščioti ir kalbėti.
VAIKAI
Pradėti leisti vaikus į plaukimo pamokas geriausia yra tada, kai jiems sukanka 3–5 metai. Vaikų raumenys dar yra labai elastingi, kūnas dar nėra visiškai susiformavęs, todėl jiems yra lengviau išmokti įvairių plaukimo judesių. Su pačiais mažiausiais galima atlikti paprasčiausius plaukimo pratimus ir pratinti prie saugaus elgesio vandenyje. 6–8 metų ir vyresni vaikai lankydami treniruotes, išmoksta plaukti techniškai, dėl to greičiau tobulėja, saugiau jaučiasi, ugdosi discipliną, savivertę. Be to, jiems mokytis plaukti daug lengviau nei suaugusiesiems: kūnai lankstesni, lengviau pasiduoda treniruotėms. Aišku, ne visi vaikai vienodi – skiriasi jų fizinis išsivystymas, gabumai, galiausiai, ne visi vienodai mėgsta būti vandenyje. Todėl labai svarbu nenusiminti ir nepasiduoti pusiaukelėje, iškilus pirmiesiems sunkumams.
SUAUGUSIEJI
Daugelis brandaus amžiaus žmonių turi susidarę nuomonę, kad jiems jau per vėlu mokytis plaukti. Tai tikrai netiesa. Tokią nuomonę dažnai suformuoja vidinis nepasitikėjimas ar užslėpta vandens baimė. Tiek vaikams tiek suaugusiems tikroji vandens baimė gali būti įgimta arba įgyta. Kuo jos skiriasi? Įgimta vandens baimė yra atėjusi su mūsų gimimu ir neturi konkretaus paaiškinimo. Tuo tarpu įgyti vandens baimę galima įvairiais būdais: skendimu vaikystėje – kai žmogus pamato skendimą arba skenduolį, kai tėvai moko plaukti savo vaikus įmesdami juos į vandenį ir tikėdamiesi, kad jie patys išplauks, ar nemokšų ir grubių trenerių „pagalba“. Šiuo atveju neišvengsime sunkių psichologinių ir netgi fizinių padarinių.
Šalia tikrosios vandens baimės egzistuoja ir tariamoji vandens baimė – kai žmogus, neturėjęs karčios patirties su vandeniu, bando visokiais būdais išsisukti nuo kontakto su juo. Priežasčių išsisukinėjimams yra visokių: „Šalta, šlapia (!), bijau peršalti, bijau nuskęsti, negražiai sau atrodau su maudymosi kostiumėliu ir t. t.“ Tokie žmonės su išgalvotomis vandens baimėmis yra suvaržyti ir nepasitikintys savimi ne tik vandenyje, bet ir kasdieniame gyvenime. Be to, jie dažnai bijo prarasti kontrolę, nes vandenyje turi atlikti visai kitokius judesius nei sausumoje ir tai juos neramina. Šiuo atveju turimi kompleksai „stabdo“ žmogų, jis nori likti pažįstamoje aplinkoje ir susikuria vaizdą, jog vanduo yra šioks toks priešas.
Šios baimės skirtingos, tačiau nėra didelių skirtumų tarp būdų joms įveikti. Ir vienu, ir kitu atveju reikia labai didelės motyvacijos ir profesionalaus trenerio. Negalima žmogaus prievarta tempti į vandenį, slapčia įstumti ir imtis kitų panašių „gudrybių“. Tai vandens baimės neįveiks, o tik dar labiau ją pagilins, nes žmogus, atsidūręs prie vandens telkinio, prisimins nemalonius jausmus, kuriuos jam teko išgyventi.
